Neringa FM

Naujienos

Ką iš tiesų mums pasakoja Fausto istorija

Vilnius City Operos (VCO) dešimtmečio dovana žiūrovams – Charles’io Gounod opera „Faustas“. Vasario 15-19 dienomis Kongresų rūmuose ji iškels nemirtingąjį klausimą: ką paaukotum dėl savo svajonės?

Vis dėlto ar šis klausimas iš tiesų yra jau toks paprastas? Kas šiandien gali tapti Faustu, o kas – Mefistofeliu, ir ar iš tiesų žinome, iš kur kilo šie archetipiniai herojai? Su daugeliu šių dilemų susidūrė VCO kūrybinė komanda ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė, mėginę suprasti, kas iki šių dienų mus taip traukia tiek Johanno Wolfgango von Goethes kūrinyje, tiek ir muzikinėje Ch. Gounod interpretacijoje.

Istorijos ištakos

Dažnas mūsų tikriausiai pamirštame, kad vokiškosios literatūros šedevras „Faustas“ prasideda ne nusivylusio mokslininko kabinete, o danguje, kur Mefistofelis susilažina su Dievu, manydamas, jog gali suvilioti jo labiausiai vertinamą žmogų – Faustą. Tokiu būdu nuo pat pradžių Goethe užmezga visame kūrinyje ryškią religinę temą ir net savotiškai atkartoja Jobo istoriją. Viena vertus tai svarbu, norint suprasti daugialypį, religijos, filosofijos, psichologijos mokslų pripildytą literatūros kūrinį. O iš kitos pusės leidžia įsivaizduoti, kokia nuo seno aktuali žmonijai yra asmeninės laimės siekio ir vertybių susidūrimo tema, atsirandanti jau Senajame Testamente.

Tačiau susiduriant Goethes ir Gounod kūriniams, o VCO statytojams interpretuojant Fausto istoriją, dar svarbesniu tampa teatrališkasis sutarties su Velniu pasirašymas ir bandymas apibrėžti „visiškos laimės“ akimirką.

Sutartis su nelabuoju – krikščioniškosios tautosakos motyvas, sutinkamas ir pažįstamas daugelyje šalių. Viduramžiais buvo tikėta, jog tokias sutartis sudarantys asmenys nebūtinai norėjo pasipelnyti, – kartais jie tiesiog pripažindavo, jog Velnias yra jų tikrasis valdovas. Tikėta, jog įvairiomis apeigomis prisišaukę nelabąjį, žmonės sudarydavo žodinę ar rašytinę sutartį, kuria ne tik pažadėdavo savo sielą, bet ir amžiną tarnystę ir gaudavo žymę, kurią dažnas raganų medžiotojas tapatindavo su didesne, keistos išvaizdos karpa.

Beje, pirmąjį „užfiksuotą“ velnio ir žmogaus sutarties pasirašymą sutinkame šeštojo amžiaus krikščionių tradicijos legendoje. Tai – Šv. Teofilis iš Adanos. Sakoma, jog tarnaudamas Sicilijos krašte Mažojoje Azijoje (dab. Turkija) Adanos bažnyčios agronomu, Teofilis pradėjo apgaudinėti vyskupą, prarado tarnybą ir pardavė sielą velniui. Atgailaujančiam Teofiliui pagelbėjo Mergelė Marija, išplėšusi sielos pardavimo raštą iš velnio nagų ir grąžinusį jį Teofiliui.

Ši, viduramžiais garsi legenda, įkvėpė daugelį tų laikų menininkų. Bene garsiausias – Riutbefo liturginė drama „Teofilio miraklis“ (XIII a.). Taigi jau čia turime visus „Faustui“ reikalingus elementus: sutartį, Velnią, klystantį Dievo tarną ir šventą moterį, išgelbstinčią jį nuo pražūties.

Kas buvo tikrasis Faustas

Ir vis dėlto istorijoje iš tiesų galime aptikti, kaip įtariama, tikrąjį Goethes istorijos įkvėpėją – daktarą Johanną Georgą Faustą (1480 (1466)–1541). Šiandien jau sunku pasakyti, kurie faktai apie jį yra tikri, o kurie – išgalvoti, kadangi XVI a. įsigalėjusios mistiškos raganų baimės sukūrė ypatingai daug legendų, tuo metu laikytų realiomis istorijomis. Gimtuoju daktaro Fausto miestu galėtume įvardinti Knitlingeną (Vokietija), kur šiandien yra įsikūręs ir pačios garsenybės muziejus ir archyvas.

Po visą Vokietiją išsibarstę šaltiniai patvirtina daktaro keliones po šalį. Jis mėgina uždarbiauti kaip gydytojas, alchemikas, filosofas, magas ir astrologas. Yra teiginių, jog keliavo jis visur su arkliu ir šuniu, o pastarasis vis pasiversdavęs jo padėjėju.

Vienu metu jis dirbo mokytoju berniukų mokykloje Kroicnacho mieste, iš kur, po „grubaus netinkamo elgesio“, buvo išvarytas. To meto dokumentuose apie jį kalbama kaip apie „burtininką ir homoseksualą“. Tiesa, pats Faustas ne tik nesigynė kaltinimų (nors, po skandalų skubiai palikdavo miestus), bet ir dažnai pats sakydavo, jog velnias esąs jo svainis. Ką gi jis tada buvo vedęs? Viena legendų pasakoja, kad alchemikas išsikvietęs Trojos Helenos vaiduoklį ir su juo kartu apsigyvenęs…

Pabaigoje jis dažniausiai būdavo apkaltinamas sukčiavimu, o bažnyčia net paskelbė jį Dievo niekintoju, susidėjusiu su velniu. Sakoma, jog daktaras mirė per sprogimą, atlikdamas alchemijos bandymus. Žinoma, jog jo paties elgesys ir menami ryšiai su velniu sunkiai tepadėjo išsaugoti jo tikrųjų darbų galimą vertę.

Jau 1587 m. pasirodžiusi Johanno Spieso „Daktaro Johanno Fausto istorija“, aprašiusi visas herojaus nuodėmes, pradėjo literatūrinę Fausto personažo tradiciją, nuo kurios atsispyrė ir visiems šiandien gerai žinomi Christopheris Marlowe ir pats Goethe. Įdomu ir tai, jog populiariosios literatūros tipas (primenantis padavimų, pasakų knygas), kuriam priskirta „Fausto istorija“, buvo iš esmės pirmasis ankstyvojoje moderniojoje Europoje dėl turinio ir nedidelės kainos prieinamas visiems, vėliau vokiečių kalboje imtas vadinti „Volksbuch“ (tautine knyga). Būtent šiuo formatu ji pasiekė Angliją ir Marlowe.

Moderniojo žmogaus tragedija

Būtent Marlowe „Tragiškoji daktaro Fausto istorija“ šią ilgą seką priartina prie mūsų dienų. Visų pirma, jo pasirodymo data (1604 m.) žymi XVII a. pradžią. Amžiaus, kartais vadinamo „Bendrosios krizės“ laikotarpiu dėl tada Europą purčiusių politinių, ekonominių ir socialinių problemų bei karų. Tai taip pat – moderniosios Europos pradžia, kurioje iškyla modernusis žmogus, iš pirmo žvilgsnio labiau išprusęs, turintis daugiau galimybių mokytis ir šviestis, susipažinti su platesniu jį supančiu pasauliu, bet tuo pačiu metu – nelaimingas ir įkalintas savojo pažinimo realybės rėmuose.

Su tokiu Faustu ir susitinkame Goethes kūrinyje. Būtent pažinimui, pasaulio istorijai per filosofiją, psichologiją ir kitus mokslus rašytojas paskiria visą antrąją, daugumai skaitytojų mažiau pažintą, tragedijos dalį, pirmojoje iškeldamas daug klausimų apie žmogaus proto pasiekimų vertes. Kaip tik tuo metu, kai Faustas ima abejoti savo mokslinio darbo verte, susimąsto apie jo tuštybę ir atsisuka į magiją, Mefistofelis atranda savo pasirodymui tinkamą metą.

Kita vertus, susitikimas ir sandoris su velniu visuomet randa savo idealų momentą, o kas gali būti geriau nei mirties išgąstis, mirtingojo suvokimas, jog nepaisant visų gyvenimo pasiekimų, jo jau laukia ta pati baigtis? Tai – puikesnis nei bet koks kitas paskatinimas manyti, jog alternatyvų viliojančiam pasiūlymui nėra, arba jos – žymiai prastesnės.

Ir taip iš mokslo, dvasios ir proto pasaulio Faustas yra įtraukiamas į žemiškąjį karnavalą, kur jis gali išnaudoti visą savo fizinį būvį, pažinti pojūčių pasaulį, svajoti ir sulaukti mistiškojo meilės jausmo. Atrodytų, Mefistofelis pasiūlo idealų sprendimą – absoliučią daktaro gyvenimo priešingybę, kurioje atsiranda vietos ir žaviajai Margaritai. Būtent šis personažas, pasak daugelio tyrinėtojų, atsiduria Gounod dėmesio centre.

Margarita ir atsakomybė

Nekaltybė, žlugimas ir atsivertimas – dramatiška tyros, pažeidžiamos dvasios metamorfozės istorija tampa operos centru. Gounod Margarita nėra herojė, o labiau vaikas, vienodai priimantis ir malonius daktaro Fausto komplimentus, ir gražiąsias brangenybes. Ateidama iš gana uždaros mažo miestelio aplinkos, brolio laikoma tikriausiu angelu, savo sieloje ji nešiojasi tik tikriausias mažos mergaites fantazijas ir nejausdama jokios kaltės pasineria į pirmąją meilės patirtį.

Būtent dėl to, Margaritai sužinojus apie demoniškąją Fausto dalį, ji patenka į tragišką dilemą: susiduria religinis atsidavimas, nuodėmė ir jos iškankinta siela. Žinoma, operoje įvykstanti staigi Margaritos apoteozė artimesnė kompozitorių valdžiusiems religiniams įsitikinimams, nei brandžiam dramaturginiam sprendimui.

Vis dėlto nors dažnai ir kaltintas Goethes istorijos sumenkinimu, kurią iš tiesų gana laisvai interpretavo, prancūzų kompozitorius sugebėjo sukurti vieną populiariausių Fausto istorijos variacijų. Net ir pats vokiečių literatūros šedevras iki šios dienos yra ypač retai statomas pilnu variantu. Dažniausia renkamasi inscenizuoti tik pirmąją tragedijos dalį. Beje, Lietuva gali didžiuotis vienu „Fausto“ pastatymu, įeinančiu į dramos teatro istoriją. Jį sukūrė režisierius Eimuntas Nekrošius.

Nors ir daugiau dėmesio sutelkęs į meilės istoriją, jaunos merginos auką, o tamsų ir savitos išminties kupiną Mefistofelį išnaudojęs patraukliausiems muzikiniams numeriams, Gounod taip pat užduoda svarbų pasirinkimo ir (ne)įgyvendinamų svajonių kainos klausimą. Ar atsiriboję ir žvelgdami iš šiandienos perspektyvos galime sakyti, kad „Faustas“ visų pirma mums pasakoja savųjų pasirinkimų atsakomybės istoriją?

Nesvarbu, ar tai pirmasis, mokslui dedikuotas, vienišas daktaro gyvenimas, ar į nevaržomą paleistuvystę nukreipta Mefistofelio pasiūlyta gerovė – šių abiejų variantų pasekmės tiesiogiai priklausė nuo Fausto savanaudiško pasirinkimo. Raktiniu žodžiu čia iš tiesų tampa „savanaudiškumas“, baimė dėl savo gerovės, nenorint žvelgti į platesnius ir reikšmingesnius horizontus bei naivus tikėjimas žmogaus galia atpažinti laimingiausią jo gyvenimo akimirką, šiai dar nepasibaigus… Goethe išgelbėjo Faustą ir antrojoje tragedijos dalyje leido jam susipažinti su didžiuoju pasaulio vaizdu. Ar Gounod palieka tokį šansą savo herojui ir ar jį Faustui suteiks VCO kūrybinė komanda?

Režisierė – Dalia Ibelhauptaitė;
Dirigentas – Gintaras Rinkevičius;
Scenografas – Dick Bird (Didžioji Britanija);
Kostiumų dailininkas – Jon Morrell (Didžioji Britanija);
Šviesų dailininkas – Peter Mumford (Didžioji Britanija).


SOLISTAI – Edgaras Montvidas (Faustas), Almas Švilpa, Tadas Girininkas, Ieva Prudnikovaitė, Jovita Vaškevičiūtė ir kiti.

Visa tai dešimtmečio premjeroje: „Faustas“!

Parašykite komentarą