Neringa FM

Naujienos

Vasilijus Safronovas: „Nieko blogo būti protingesniu“ – Neringa FM

Vasilijus Safronovas – istorikas ir humanitarinių mokslų daktaras iš Klaipėdos. Vasilijus mano kartos atstovas. Jam 32 metai. Kai 2005 metai mečiau istorijos studijas ir gėriau alų žiūrėdamas krepšinį, Vasilijus tuo metu dalyvavo moksliniuose projektuose, kol aš palaikiau Vokietijos futbolo rinktinę pasaulio čempionatuose, jis stažavosi Berlyne, o kol aš rašiau postus facebuke, Vasilijus rašė mokslinius straipsnius ir monografijas.

Vasilijau, aš taip pat studijavau istoriją prieš daug metų, bet skirtingai negu tu aš jos nebaigiau. Man buvo sunku peržengti tą ribą, kai reikėjo daug mokytis ir ilgai negauti apčiuopiamo rezultato. Domėtis dalykais, kuriais gal didžioji visuomenės dalis nelabai domisi. Ieškoti santykio su praeitimi, kai man labiau rūpėjo dabarties dalykai. O kaip tau pavyko peržengti šią ribą? Ar tau viskas vyko natūraliai?

Na, istorikai nėra žmonės, kuriems nerūpėtų dabartis. Tik jie skiriasi nuo tų žmonių, kuriems šiaip rūpi dabartis tuo, kad istorikai nori suprasti, kodėl dabartyje yra taip, kaip yra. Iš esmės istorikai nėra tie žmonės, kurie gyvena praeities epochoje. Jie dažniausiai bando praeityje rasti atsakymus į klausimus, kurie rūpi žmonėms šiandien.

Tai tau nereikėjo peržengti jokios ribos, tau patiko istorija nuo pat pradžių, kai tik įstojai? Nes paprastai skiriasi įsivaizdavimas apie studijas prieš stojant ir kai jau papuoli į akademinę aplinką.

Man tą skirtumą buvo lengviau peržengti, nes jau mokykloje domėjausi Klaipėdos istorija. O kai stojau į universitetą, čia buvo tas atvejis, 2002 m. įvedė tą sistemą, kurios aš nesuprantu iki šiol. Kai abiturientai turi galimybę surašyti 20 specialybių, kur jie nori stoti. Ir sistema už juos parenka, kas jie tokie bus gyvenime. Atsidavę sistemai esam. O aš, kai stojau parašiau vieną specialybę – Istoriją ir vieną universitetą – Klaipėdos universitetą. Žmonės, kurie tada dirbo stojimo komisijoje į mane pažiūrėjo, kaip į kvailį, kuris nesupranta, kaip veikia sistema. Ir tada aš jiem paaiškinau, kad viskas čia gerai ir viską aš suprantu.

Aš atsimenu man bestudijuojant istoriją visi giminaičiai ir draugai klausinėdavo: „Tai kada įvyko Žalgirio mūšis?“. O kokių tu klausimų sulauki iš giminaičių, kai jau esi istorikas profesionalas?

Na, mano giminaičiai jau nebeklausinėja kada įvyko Žalgirio mūšis.

Jau pasimokė?

Taip. Čia keistas požiūris į istorikus. Visuomenė tikisi, kai pasakai jiems, kad esi istorikas, kad viską žinai apie praeitį. Taip iš tikrųjų nėra. Istorikai toli gražu ne viską žino. Bet istorikai žino, kur galima pasiskaityti. Ir tai kas išskiria istorikus nuo kitų tai, kad jie sugeba pasakyti ne tik, kas įvyko ten praeityje ir kada, bet ir paaiškinti tuos įvykius istoriniame kontekste. Bei susieti tą paaiškinimą su dabartimi. Kodėl mums šiandien yra svarbu, kad Žalgirio mūšis įvyko?

Neseniai „Parodų rūmuose“ vyko paroda „Vietiniai simboliai  – Klaipėdos veidas?“. Ši paroda kelia klausima ar tie uostamiesčio simboliai siejasi su Klaipėdos tapatumu, kodėl jie nesikeičia daugelį metų? Čia turime mintį „Meridiano“ laivą. O kokie tau objektai ar miesto simboliai, kaip miestiečiui, ne kaip istorikui yra svarbūs?

Na, aš esu tas žmogus, kuris tyrinėja tuos simbolius. Daiktas tampa simboliu tada, kai tas daiktas yra aktualus tam tikrai visuomenės daliai. Man asmeniškai „Meridianas“ neatrodo, kad yra Klaipėdos simbolis. Na, bet yra daugybę žmonių, kurie sako kitaip. Jų nuomonę be abejo reikia gerbti. Aš turiu savų argumentų.

Kokie tavo argumentai dėl „Meridiano“?

Na, aš nemanau, kad mes turėtume versti simboliu daiktą, kuris buvo pastatytas kaip karo reparacijos laivas. Jis buvo pastatytas Suomijos ir atiteko sovietų sąjungai po Antrojo pasaulinio karo. Tai yra tokia keista istorija, kai sovietų sąjungą bandė iš įvairių valstybių, kurios tą karą pralaimėjo gauti įvairių daiktų. Ta daiktų manija neapsiribojo vien laivais, ten buvo ir kitų dalykų, ištisos gamyklos transportuojamos iš Rytų Europos į sovietų sąjungą ir didžioji dalis tų įrengimų pražuvo. Ir su „Meridianu“ buvo panašiai. Sovietmečiu jis buvo paverstas tam tikru Klaipėdos simboliu, ten įkurtas restoranas. Ir žmonės žvelgia į šį laivą neprisimindami, kaip šis laivas atsirado, o jau prisimindami savo jaunystę, kai jie ėjo į tą restoraną. Kaip mano tėvai yra pasakoję, tai buvo geriausias restoranas mieste. Bet iš esmės, tai yra sovietinis Klaipėdos simbolis.

O kokie objektai tau būtų simboliai?

Aš neatsakysiu į į klausimą. Aš simbolius nagrinėju, o ne juos vardinu. (Juokiasi)

Bet tu gali daryti įtaka ir dabar pasinaudoti proga.

Man simboliai yra tie objektai, kurie yra svarbūs visuomenei. „Meridianą“ tam tikra prasme aš galiu pripažinti simboliu, ne todėl, kad jis man būtų brangus, bet todėl, kad aš suprantu, kaip tyrinėtojas, jog kažkuriai miestiečių daliai jis yra simbolis lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie piliavietę, Švento Jono bažnyčią, Rotušę, Nerijos fortą arba Klaipėdos mišką, kuris irgi gali būti geras miesto simbolis, kai išsiaiškini jo istoriją.

Ką pasakytum jaunam žmogui, kuris dar tik ketina tapti tuo, kuo dabar esi tu?

Istoriko darbas reikalauja labai daug atkaklumo, užsispyrimo, nuolatinio kryptingo darbo. Istorikas turo mokėti daug kalbų, skaityti senus raštus, jis turi suprasti įvairius kontekstus, bet man tai yra be galo įdomus darbas. Šis darbas atveria visiškai kitokias mastymo, vertinimo, galvojimo perspektyvas. Tai va, tiems žmonėms, kurie nori to, galiu tik palinkėti tapti istorikais. Tikrai nieko blogo nėra būti protingesniu.

 

Interviu ištrauka iš laidos „Kultūros laboratorija“. Kalbino Andrius Ramanauskas.

Visos laidos įrašo klausykitės čia:

Parašykite komentarą