Neringa FM

Naujienos

NERINGOS BIČIULIS Ignas Šileikis

Neringos bičiulis – Nidoje dienas leidžiantis Ignas Šileikis

Šįvakar muzikinėje valandėlėje Neringos bičiulis svečiuojasi tikras Neringos meilužis – Ignas Šileikis. Visą vasarą ant Nidos smėlio matytas Ignas vis dar gyvena kemperyje Nidoje ir akivaizdžiai randa laiko pagalvoti apie savo gyvenimą.

Begalvodamas Ignas daug ką užrašo ir pasidalina su savo bičiuliais. Kadangi esame atostogų garso takelis, skatinantis žmones atsipalaiduot, pagalvot apie save, apie supančią aplinką ir suprast ką čia kiekvienas veikiame, šįkart cituojame Igno pamąstymus ir grojame jo specialiai mums sukurtą miksą. Įsijunkite muziką, atsipalaiduokite ir susipažinkite su Ignu.

“Atsiribojau nuo pasaulėlio(jau penkta para manrods) pagalvot koks gi mano santykis su žmonėm. Per tas dienas žmonių mačiau tik saujalę, dažniausiai grybautoją vieną kitą iš tolies, tiek to kontakto ir buvo. Dar svarstau žodžius, kad aš gal daiktus myliu labiau, nei žmones.
Man tikrai labai labai gera būt vienam, tikrai labai. Beveik visados taip buvo. Vienas esu stiprus, vienalypis, viskas puikiai sekas, ko tik besiimčiau, jokių nesusipratimų, jokios vaidybos. kas rytą naturaliai pateka šypsena su dėkingumo žodžiais, “ačiū, kad gyvenu”..prieš miegą lygiai tas pats. Klaidžioju tarp knygų puslapių, tarp medžių miškuose, šoku pats sau ir jokios stagnacijos, tik laisvės skonis. Lyg tai ir yra mano gyvenimo tobulybė. Baugina kartais tą meilė vienatvei, stengiaus kažkaip kitaip..visvien viskas atsitinka būtent taip. Pvz gulėjau čia ligoninėj ir neleidau niekam lankyt..ne dėl aukos vaidmens, ne tam, kad kažką kažkam įrodyčiau, o todėl, kad gera vienam išsikapstyt iš sunkumų. Gal taip ir pastipsiu kažkada kokiam griovy, pats sau vienas, kai sunkumų bus perdaug, o kiti bus nusisukę, nes pats taip norėjau.
O per gyvenimą taip ir vyzginu uodegą kaip katinas nuo šaikos prie šaikos, nuo moters prie moters. Kažko pakaulijų, su kažkuo pažaidžiu, kažkam leidžiu būti paglostomas, kažką apdraskau..ir toliau keliauju prie kitos šaikos. vienas kitas lieka artimas iš senosios, nes supranta apie ką aš gyvenu. Gyvenu aš dėl savęs, ne dėl tavęs ir ne dėl tavęs. Esu slidus slidus, niekada nebuvo problemų su moterimis, nereikia jokių pastangų, vyrų palankumus ir simpatijas gauti sunkiau, nes mato mane kaip grėsmę..ir aš juos suprantu.
Myliu tikrai daug moterų, nes jų pasiseka sutikt tikrai nuostabių. Ta meilė ne retai platoniška, o dažnas apsigauna, kad kažkas daug daugiau..
kartais įsileidžiu į savo pasaulį, ant gražių ausų nekabinu jokių makaronų, nesuteikiu vilčių ir nedalinu pažadų, dažnai paminiu laikinumą. Taip sakant.. pasakau koks esu, taip savotiškai apsidrausdamas iš anksto. Ir tam pasauly tikiu, kad būna tikrai labai gera, bet jame esti viena taisyklė ir vienas pasiūlymas. Taisyklė yra manęs nesisavint(nes niekas niekam nepriklausom), o siūlymas yra pasidžiaugt tiek, kiek galim, kad ir akimirka. Tendencija viena ir ta pati jau daug metų, vieną rytą atsikėlus suprantu, kad daugiau negaliu savęs duot, tada nebemoku ir imt. ir tada bėgu..ir tai ne tik su santykiais, taip ir su norais, hobiais, darbais. Atsikeli ir jausmas būna nukeliavęs į kitą galaktiką. Fak. Taip bėgant ne visada pavyksta gražiai atsisveikint ir būna kažkam skauda..bet tuo pačiu išlenda priminimas iš gelmės, kuris ten tūnojo nuo pat pradžių, kurio gal nenorėjo girdėt/suprast/tikėt.. tas mano apsidraudimas – “I TOLD YOU SO”.Man tikrai ne visada lengva save tokį priimt, bet tie mano veiksmai kartojasi jau nuo seno, buvo stengtasi keist aplinkybes..visvien viskas susidėlioja panašiai. Tenka tik išmokt priimt save, koks esu..ir mylėt save tokį, kad ir tokį pizduką. ir aišku išmokt mažiau skaudint. Bet kolkas toks ir yra duotas pasirinkimas: pasinert į malonią beprotybę ir žinot, kad vėliau gali paskaudėt.. ar paklausyt proto, intuicijos, draugų patarimų ar horoskopo ir pasitraukt iš kelio iškart.
Taip ir gyvenam, kažkam tu ne jo nosiai, kažkas man ne mano nosiai, jam irgi kažkieno nosis per aukštai..o nosys išrankios, kol turi iš ko rinktis. Dažniausiai renkuosi pats, bet porą kart gyvenime norėjau, kad pasirinktų mane, bet – nepasirinko. Skauda, bet tame ir ironija, kad po kažkiek laiko ateina jausmas, kad tas išsvajotas žmogus jau yra pasiekiamas, bet tada pats jo jau nebenori. Pasijuokt tik lieka iš gyvenimiškai sudėtingo paprastumo. Ir dar esu įsitikinęs, kad gyvenime teko ragaut menstruacijų, nieko apie tai nežinant, gal net ne kartą.(čia jei kas nežinot, tai toks senovinis metodas užkariauti vyro širdį, “kartą paragavęs – negali sustot”, pamėginkit). Tikiu raganomis, jų galiomis, bet tikiu ir tuo, kad širdies niekada neapgausi. MEN’struacijų..pagalvojau;>
O aš turiu moterį, vienintelę, kuriai esu ištikimas, plačių klubų baltaodę italę su vaiku ant kupros, vardu Pilotė..ji nuotraukoje. Esu labai laimingas su ja, su priperstais triusikais, suplyšusiom kojinėm, nusibaudusį, sulūžusį, apsiverkusį, žvėriškai knarkiantį,nevalytais dantim, besimušantį(kartais net su pačiu savim), lunatikuojantį, girtą, kaip šliurę..ji mane priima visokį. Man su ja nereik patogumų, jūra vis dar dušo vaidmenį atlieka kasdien, nors ir labai audringas tas dušas šiom dienom(neapsivemk nuo minties, kad kartais karštą namų dušą patiriu tik kartą per mėnesį), miško wc irgi kaip savas. Paėst puikiai ir pats moku pasigamint. Visos šios aplinkybės ir yra mano komforto zona, tai mano patogumai, o ten – tavo. Ko norėčiau, tai tik skalbimo mašinos, nes laukinis gyvenimas išpurvina labiau, tad su rankom sunku jau ir atbrūžint tas tamsumas. Taip, kai kuriuos daiktus myliu labiau, nei žmones. Šis pvz daiktas yra mano Namai(turi sielą), namai kuriuos galiu turėt net ten, kur nėra nei gatvių, nei namų, nei numerių. Jokių laiškų, jokių sąskaitų, jokių nepageidaujamų kaimynų, o jei ir atsiranda kaimynų, įmanoma pakeist savo adresą.
Bet be daiktų yra ir ratelis žmonių, kuriems būsiu dėkingas visą gyvenimą, prireikus, manau ir gyvybės nepagailėčiau. Net nežinau ar jie tai žino..gal tai ir yra tikra meilė žmogui. Man rūpi žemė ir žmonija rūpi, bet labiausiai rūpiu aš pats sau, tai mano gyvenimas ir gyvenu jį kaip tik noriu, turiu kalnus pasirinkimų, daug gebėjimų, bet renkuosi būt tiesiog vienas. Gal nenoriu niekam niekaip įsipareigoti, gal vengiu atsakomybių, bet toks mano pasirinkimas. Gyvenu kaip moku ir kitam neaiškinu kaip gyvent. Ne kartą siūlė gyvent patogų gyvenimą, nieko netruktų kaip suprantu.man rodos mane pražudytų nepastovumo stygius arba aš pražudyčiau kažką, bet ačiū už pasiūlymus.
Yra sakančių, kad esu geras žmogus. Jei atvirai, tai nesu nei geras, nei teisingas, nesu ir geras draugas, geras sūnus, anūkas, krikštatėvis..bet visgi stengiuos būt maladėc, kartais pavyksta, kartais ne, o kartais net nesistengiu, net dėl taip mylimo pačio savęs. Bet jei turiu tokį spalvingai gražų gyvenimą, jei supa tokie nuostabūs žmonės, tai gal nesu ir toks blogas žmogus..na aš tik mėgstu būt vienas;> žinau, manęs sunku nemylėt, nekest būtų lengviau..bet ir ten problema, nes visgi-kartais-kažkiek-esu-nepakaltinamas.
Atsiprašau už tai, kad kartais dėl manęs skauda, bet ne už tai, kas esu. Ir ne taip jau lengva atvirumu apsinuogint viešai. O teiskit tik tada, jei patys esat šventi, šventi ne tik veiksmais, bet ir mintimis. Pagalvojau apie visuotinę atvirumo akciją, kai kiekvienas viešai išpyškina savo tamsiausią paslaptį..ar po viso šoko..ir po viso chaoso..mes taptume artimesni, žmogau?”

Tekstą nuolat lydėjo daina:

 

Igno muzikinė valandėlė Neringos bičiulis jau šįvakar 20:00 mūsų bangomis.

Parašykite komentarą