Neringa FM

Naujienos

KEKS projekto vadovė: mes nieko nepraradome

Klaipėda netaps Europos kultūros sostine, tačiau paraiškoje numatyti projektai vis tiek bus vykdomi. Apie tai, kaip miestas gyvens toliau, su kokiais iššūkiais jam tenka dorotis, kodėl Klaipėda 2022 m. netaps Europos kultūros sostine, ką prarado Klaipėda ir kokias gerąsias patirtis atnešė kandidatavimas Europos kultūros sostinės projekte, pokalbis su Klaipėdos Europos kultūros sostinės 2022 m. projekto vadove Goda Giedraityte.

Kaip jaučiatės? Dveji metai darbo įdėti, koks jausmas, kai visgi buvo ištartas Kauno vardas?

Nereikia slėpti, emocijos žmogiškos, jos suveikia, negali nuo jų pasislėpti. Iki paskutinio momento tikėjomės, kad bus ištartas Klaipėdos vardas. Manau, kad mes absoliučiai nieko nepraradome dalyvaudami šiame projekte, o priešingai – labai daug gavome. Matau tik pliusus ir jeigu bus dar viena galimybė dalyvauti, neabejotinai dalyvausime.

Pirminis šokas, kad tavo miesto nepaskelbė, nuliūdina, bet, kai įvertini dviejų metų patirtį ir tai, kas buvo padaryta miesto, kultūros ir bendruomenės labui, – tai puikūs rezultatai, kuriais galime tik džiaugtis. Dabar pagrindinis motyvas, kaip visa tai realizuoti ir įgyvendinti. Per tuos metus susitelkė bendruomenė, taigi buvo padarytas labai didelis žingsnis, kad žmonės susiburtų ir pradėtų kurti, kalbėtis, diskutuoti, ieškoti bendrų sprendimų kartu.

Parengta ir miesto kultūros strategija iki 2030 m., – tai puikus dokumentas, kurį irgi kūrė bendruomenė. Visiškai naujas pačios savivaldybės požiūris – kviesti žmones, kurti kartu miesto ateities dokumentą.

Puikūs projektai, idėjos, sugulę į Europos kultūros sostinės paraišką, tikiu, bus realizuoti. Be šio projekto mes turbūt niekada ir nebūtume sau iškėlę klausimo, kad mums gal reikia susėsti ir kažką kartu generuoti. Taigi, matau vien tik teigiamas puses, o tas kartėlis praeina.

Bet vis tiek smalsu, kokios to priežastys, kodėl visgi Kaunas buvo pirmesnis?

Deja, taip konkrečiai atsakyti į ši klausimą šiandien negalime, nes tarptautinė komisija, kuri vertino abiejų miestų paraiškas, išlaikė labai šaltą protą ir nešališkumą ir aspektų, kuo kuris miestas stipresnis, neatskleidė.

Mes galime tik spėlioti. Patys, rašydami paraišką, kūrybinėje komandoje diskutuodavome, kur mes silpnesni, kur Kaunas stipresnis. Aš manau, kad vis tiek miesto dydis ir potencialas turėjo įtakos.

Klaipėda yra labai nukraujavusi savo profesionalais. Mūsų visas regionas nemažai įdeda indėlio į bendrą Lietuvos kultūrą, nes, pavyzdžiui, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją kiekvienais metais baigia 30 vaikų ir tik du iš jų lieka Klaipėdoje, vadinasi 28 padovanojam Lietuvai. Viena vertus, labai džiugu, kad mūsų miestas geba paruošti jaunus, perspektyvius kultūros veikėjus ir menininkus, antra vertus, miestas žiauriai nukraujuoja, ir tie neatsinaujinantys resursai lemia tai, ką šiandien turime. Kaunas tuo ir stipresnis, kad tų resursų turi daugiau. Tai neabejotinai lemia sėkmę – daugiau idėjų, daugiau žmonių, turinčių tarptautinę patirtį.

Klaipėdos įstaigos ir menininkai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, tačiau tai yra daugiau riboto laiko bendradarbiavimas, kai 2-3 m. įsitraukiame į projektus ir toliau nebetęsiam tinklaveikos ryšių. Aš manau, kad Kauno kaip tarptautinio centro stiprybės turėjo įtakos sprendimui.

Projektai yra vertinami pagal 6 kriterijus, kuriuos sudaro ir miesto ilgalaikis, strateginis požiūris, ir kultūrinė programa, ir tarptautinis bendradarbiavimas, ir bendradarbiavimas su bendruomene, ir valdymo modelis, finansai. Iš esmės, Europos kultūros sostinės paraiška tai nėra tik kultūrinė programa – tai labai kompleksinis produktas. Kurioje vietoje mes buvome stipresni, kurioje Kaunas, sužinosime visai netrukus, nes tarptautinė komisija per 20 dienų turi parengti įvertinimo raportą, bet akivaizdu, kad Kaunas surinko daugiau vertinimo balų ir todėl buvo paskelbtas sostine.

Bet iš esmės, kalbant apie patį Europos kultūros sostinės titulą, – jis šiek tiek keičiasi. Kai anksčiau tai buvo miesto vienerių metų pasirodymas, dabar daugiau dėmesio skiriama ilgalaikei, strateginei programai.

Taip, dabar Europos kultūros sostinės projektai atrenkami pagal naujas taisykles, priešingai nei tada, kai 2009 m. Vilnius buvo Europos kultūros sostinė. Dabar tai labiau strateginiai planai, strateginių priemonių kompleksas, kurį miestas turi įgyvendinti per 5 metus ir jau 2022 m. parodyti finalinį rezultatą.

Vienas pagrindinių Klaipėdos Europos kultūros sostinės paraiškos motyvų, apie kurį jau užsiminėte, buvo, kad Klaipėda mokosi ir mezga tinklus. Galbūt Klaipėda dar nėra pakankamai pasiruošusi tokio lygio projektams?

Mes tikėjomės, kad jau dabar galėtumėme pradėti ir turėti galimybę jau dabar imti mokytis. 5 metai yra strateginiai ir juos galima išnaudoti pasirengimui ir mokymuisi, juolab, kad tikrai buvo sugalvota nemažai priemonių, kaip tai daryti.

Įdomu, kad Klaipėdos pramonė ir uostas yra vieni tarptautiškiausių Lietuvoje, mes tikrai turime labai daug žmogiško potencialo, kuris turi tarptautinės komunikacijos gebėjimus, bet mūsų kultūrinė terpė buvo šiek tiek apsnūdusi. Tam, kad sužadintume norą bendradarbiauti ir būtume Europos kultūrinėje terpėje nuolatos, numatėme nemažai priemonių: ir gebėjimų stiprinimo centro steigimą, kuris padėtų menininkams ir profesionalams ugdyti naujus savo gebėjimus dirbti tarptautinėje aplinkoje, ir jaunimo idėjų inkubatorių, kuris skatintų jaunuosius kūrėjus ir tiesiog jaunimą dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose, ir savanorių mokyklą, ir daug kitų priemonių. Aš labai tikiuosi, kad jos nebus pamirštos ir mes jas vis tiek įgyvendinsime.

Europos Komisija yra labai protinga tuo atžvilgiu, kad priverčia miestą nusiimti kaukes ir pažiūrėti į kartais labai skaudžius dalykus, pasakyti sau, kad nesame tokie nuostabūs ir gražūs, kokiais bandome visada pasirodyti.

Galbūt Klaipėdos veidas prastesnis komunikacijos prasme ir tai nulėmė Kauno persvarą?

Mes patys savo komunikaciją vertiname pakankamai teigiamai. Po pirmo etapo padarėme daug žingsnių komunikacijai sustiprinti, nes pirmo etapo metu Kaunas buvo žymiai stipresnis. Antrame etape mes dėjome labai daug pastangų į šį aspektą: visoje Lietuvoje, visuose didžiuosiuose miestuose, kabėjo plakatai.

Kaunas iššovė su paskutiniuoju renginiu ir tikrai jį išnaudojo, jie visą komunikacinį planą sutelkė labiausiai į paskutinę savaitę. Mes buvome pasirinkę kitą taktiką – labai norėjome, jog visi sužinotų, kad ketiname tapti Europos kultūros sostine, kad tai žinotų bendruomenė. Dėl to plėtojome ambasadorių tinklą. Tai buvo vienas iš teigiamų rezultatų, nes staiga surinkom įdomius žmones iš įvairių sektorių, kurie tiesiog kalba apie meilę savo miestui. Tai irgi yra viena iš raktinių priemonių kurti teigiamą miesto įvaizdį ir bendruomenės sutelkimą. Buvo sukurtas tinklalapis, įvairios socialinės platformos, vyko įvairiausi viešinimo renginiai – daugybė teigiamų dalykų, kurie leido komunikuoti. Tik mūsų taktika buvo orientuota į bendrą bendruomenės sutelkimą ir nuolatinį kalbėjimą apie tai. Tiesiog pasirinkti skirtingi modeliai.

Kada Klaipėda ir vėl galės bandyti tapti Europos kultūros sostine?

Mes skaičiavome, kad turi praeiti 13 metų, kad šaliai vėl būtų suteikiamas šansas tapti Europos kultūros sostine. Taigi Lietuva turėtų šansą 2035 m.

Bet ar nebus Klaipėdai per vėlu? Galbūt tai buvo pats tinkamiausias metas?

Gal dėl to skaudulio širdyse tiek daug ir yra, nes mums atrodė, kad dabar pats tinkamiausias laikas, kai Klaipėdai reikia šios vėliavos. Vėlgi, galima diskutuoti, kad galėtume viską įgyvendinti ir be šio titulo, juk Europos Komisija neskiria jokių pinigų kultūros sostinės projektui, miestas turi sutelkti savo ir valstybės lėšas, pritraukti papildomo privataus ar fondinio finansavimo. Bet visada vėliava priešakyje suteikia motyvacijos ir žinomumo.

Būtent tai ir motyvavo mūsų bendruomenę susitelkti ir rašyti projektą. Jaučiame didelį profesionalių kūrėjų ir menininkų nutekėjimą iš mūsų regiono. Tai buvo stimulas esantiems mūsų regione ir jauniesiems, kurie dar auga ir tik ruošiasi tapti kūrėjais, pasilikti ir kurti mūsų krašte. Taip galima pritraukti naujų profesionalų į mūsų regioną ir atgaivinti menininkų bendruomenę, kuri apmirusi ir stokojanti naujų kūrybinių idėjų ir potencialo.

Kita vertus, nors Lietuva ir deklaruoja decentralizuotą politiką ir tolygų kultūrinį pasiskirstymą visuose regionuose, praktikoje tai nelabai veikia. Vis tiek pagrindinis kultūrinis potencialas telkiasi Vilniuje. Ir kadangi Kaunas yra taip arti Vilniaus, jie turbūt nejaučia šito skausmo, kurį jaučiame mes. Būdami už 300 km. nuo pagrindinių kultūrinių centrų – tiek Vilniaus, tiek Rygos – tampame tokiu truputėlį užmirštu, atokiu regionu. Dėl to šitas titulas lyg ir būtų subalansavęs tą laivą, kad vienas jo šonas rytuose, o kitas vakaruose stabiliai laikytųsi. Atskirtis didžiulė, tiek dėl galimybės dalyvauti kultūriniuose veiksmuose, tiek dėl finansinio pasiskirstymo, tiek dėl jaunų kūrėjų nutekėjimo į sostinę. Bet, aš labai tikiuosi, kad Klaipėdai rengiantis tapti Europos kultūros sostine 2035-aisiais, visos tos priemonės bus realizuotos ir vis dėlto leis stabilizuoti kultūrinę terpę Klaipėdoje ir aplink ją.

 

Rengdami paraišką gryninote Klaipėdos kultūrinę problematiką, kokia ji? Kokie didžiausi Klaipėdos skauduliai?

Išryškėja du pjūviai. Bendrosios bendruomenės pasyvumas, arba tiksliau mes įvardinome kaip „OK visuomenės“ egzistavimas, kuri sako, kad kultūros srityje viskas yra OK, nes per metus aplankius du renginius jiems jie pasirodo labai geri ir to užtenka. Mes manom, kad nėra OK, kai žmonės nedalyvauja kūrybiniuose procesuose, nes nueiti į renginį nereiškia būti kultūroje.

Antras momentas – profesionalų stygius. Priemonės čia sukurti tinkamą erdvę menininkams tiek infrastruktūrine, tiek finansine prasme irgi yra integruotos į kultūros strateginį dokumentą. Vėlgi, vystant šią idėją, ji turėtų būti realizuota ir menininkų sluoksnis, tikimės, bus sugyvintas ir padidintas.

Kaip suprantu, jei Klaipėda būtų gavusį Europos kultūros sostinės titulą, procesas tiesiog būtų spartesnis.

Neabejotinai spartesnis. Ir vadybos prasme turbūt lengvesnis, nes atsirastų agentūra, kuri koordinuoja, vysto, pildo programas.

Dabar mūsų planas B yra susėsti su regioniniais partneriais, nes neturėdami tos agentūros turime sugalvoti modelį, kaip tie projektai bus įgyvendinti: ar savivaldybė skelbs konkursus, ar bus pavesta kažkam tas veiklas vykdyti ir administruoti. Tiesiog modelio klausimas.

Kai kurie numatyti projektai vis tiek bus įgyvendinti. Kaip tai padarysite?

Ką praradom, netapę Europos kultūros sostine, tai praradom 10 milijonų eurų, kuriuos skirs valstybė, o visi kiti milijonai, kurie suplanuoti, buvo miesto, regiono planas, kad pritrauksime privačias lėšas, rašysime tarptautiniams fondams ir sugeneruosime lėšas. Jeigu laikysimės šio plano, pinigai pakankamai dideli. Aišku, tie 15 mln. €, kuriuos miestas buvo įsipareigojęs skirti, būtų buvę skirti tapus Europos kultūros sostine. Bet, nepaisant to, miestas vykdo politiką dvigubinti finansavimą kultūrai. Gal ne 15 mln., gal 8 mln. sugeneruosim, neskaičiavau, bet tai yra milžiniški pinigai kūrybiniam sektoriui ir, manau, kad turint tokias lėšas įmanoma realizuoti nemažai dalykų. Neabejotinai, viskas, kas suguldyta paraiškoje 100% nebus įgyvendinta, bet didžiąją dalį projektų mes turbūt sąmoningai integravome į miesto kultūros strategiją, taigi aš labai tikiuosi, kad didžioji dalis priemonių, kurios jau dabar miesto tarybos yra patvirtintos kaip strateginės veiklos, kurias miestas vis tiek turės įgyvendinti vystydamas kultūrą, ir bus įgyvendindamos. Mes net ir rengdami paraišką sakėm, kad labai norim laimėti, bet jei ir nelaimėsim, labai svarbu išlaikyti motyvaciją ir realizuoti projektus, kurie numatyti, nes tai padarys ir jau daro pokytį.

Tam tikros priemonės, kaip, pavyzdžiui, atviras urbanistikos muziejus, tikrai yra numatytos įgyvendinti. Komanda, kuri kūrė šitą idėją, ypač urbanistas dr. Tomas Butkus, jau dabar turi kontaktus, susisiekė su nemažai tarptautinių partnerių ir jau galvoja, kaip toliau vystyti projektą, kaip jį įgyvendinti. Arba violončelių projektas – tarptautinis violončelės forumas „Cello for Solidarity“ – jau šiemet bus pirmasis pabandymas, per 5 m. jis neabejotinai bus užaugintas ir tęsis. Yra daug projektų, kurie jau turi impulsą, kurio negalėsime sustabdyti, visa tai galės būti įgyvendinta.

Labai smagu, kad daugelis projektų yra jungtinės iniciatyvos. Palangos, Klaipėdos ir Neringos menininkai, institucijos kartu juos generavo. Dabar tiesiog reikia sugalvoti, kaip visa tai įgyvendinti, kokios dar naujos iniciatyvos gims iš to. Svarbiausia nenuleisti rankų, menininkams neišsigąsti, kad kažkas sustojo – kelionė tęsiasi.

Mes dėkojam Kaunui kaip stipriam konkurentui – tai buvo vienas iš stimulų mums būti geresniais, mums galvoti stipriau ir aktyviau. Nepaisant to, kad Kaunas laimėjo titulą – tai visos Lietuvos titulas. Norisi pasakyti ir mūsų bendruomenei, kad tai nėra vien tik Kauno miesto menininkų projektas, jie irgi gali dalyvauti Kauno projektuose. Lietuvos kultūra vienaip ar kitaip išlošė iš to – ar Klaipėda, ar Kaunas šitą titulą turi.

 

 

Adomas Zubė, „Yra racijos“, Neringa FM

 

Parašykite komentarą