Neringa FM

Naujienos

Jose Gonzalez GLPG by Malin Johansson

Į Lietuvą atvykstantis Jose Gonzalez: Esu toks atsipalaidavęs pamišėlis

Liepos 27-28 dienomis Zarasuose vyks vienas didžiausių ir svarbiausių muzikos festivalių Lietuvoje – „Galapagai“. Antrojo vakaro headlineris – Jose Gonzalez Lietuvai davė išskirtinį interviu apie pašėlusius jaunystės metus, privilegiją neskaičiuoti laiko, universitetinį virusų studijavimą, Michaelo Jacksono įtaką, futbolą, šou verslą Švedijoje ir mažą dukrelę namuose.

Festivalio „Galapagai“ rengėjai jau skaičiuoja jau ne tik dienas, bet ir valandas iki festivalio vartų atidarymo, bet jūs dar turite gražaus laiko iki savo pasirodymo šeštadienį, liepos 28-ąją. Šiuo metu ilsitės namuose, Švedijoje, ar lakstote iš koncerto į koncertą?

Esu namuose, šią vasarą leidžiu labiau užsidaręs, tyčia mažai koncertuoju, surengiu vos vieną kitą pasirodymą, nes mums gimė dukra, ji dar visai mažytė – 9-ių mėnesių. Tai, suprantate, daugiausiai laiko praleidžiu namie. Bet labai smagu bus pagroti pas jus, Lietuvoje!

Nežinau, kiek jūs informuotas, bet festivalis „Galapagai“ vyksta unikalioje, gana laukinėje vietoje – ežero saloje.

Skamba gerai! Nežinojau, kad grosiu saloje! Labai džiugu, nes aš myliu gamtą.

Ant festivalio scenos būsite visiškai vienas, tiesa?

Teisingai – tik aš ir mano gitara.

Koks jausmas stovėti prieš tūkstančius žmonių ir išlaikyti visą jų dėmesį net ne uždaroje koncertinėje salėje, o festivalyje, po atviru dangumi?

Tai yra ta forma, kurią naudoju dažniausiai. Taip groju jau ne vienerius metus. Visas savo dainas įrašinėju pritardamas sau gitara. Labai komfortiškai jaučiuosi. Festivalyje daugybė didelio sąstato grupių, turbūt kiekvieną atlikėją lydi grupė, žmonės gali pamatyti ir išgirsti labai daug, o vėliau jie pailsi su mano muzika.

Kaip pasirenkate, kur groti? Ar vykstate tiesiog ten, kur dar nesate buvęs ir norite atrasti ką nors naujo? Ar visuomet sugrįžtate ten, kur jus gerai sutinka?

Na, kombinuoju. Tai susiję su keliais dalykais. Žinoma, visada traukia įdomi vieta, taip pat priklauso, kiek turiu laiko ir daugybė kitų faktorių. Dabar esu labai priklausomas nuo šeimos, savo noru.

Ar dukrai jau esate parašęs dainą? Lopšinę?

Tiesą sakant, taip. Dainuoju jai kas rytą, keisdamas sauskelnes. (Juokiasi.) Gal tai ir kvaila, bet smagu.

Kalbėdamasis su žurnalistais paliekate ramaus žmogaus įspūdį. Negestikuliuojate rankomis, daug nemalate. Toks esate ir savo privačiame gyvenime? Ar draugai pažįsta dar ir kitą Jose Gonzalezą? Gal jis – labiau laukinis?

Aš esu toks atsipalaidavęs pamišėlis. Kad ir apie ką žmonės ginčysis, aš būsiu mediatorius, esu gana ramus. Nors istoriškai buvo epizodų… Tuomet gerdavau alkoholį ir visko nutikdavo.

Dabar visiškai nebegeriate?

Abu su drauge mėgstame pasėdėti prie taurės, bet dabar aiškiai jaučiame, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų.

Grįžtant į jūsų praeitį: hardcore punk muzika, bosinė gitara, maištaujanti grupė… Ar tai ir buvo etapas, kai leisdavote sau daugiau?

Ne, kai grojau su grupe, mus įkvėpė subkultūros, kurios buvo nesusijusios su jokiais kvaišalais. Labiau nutrūkau, kai pasukau savo keliu, studentaudamas.

Jūs studijavote biochemiją. Netikėta!

Biologiją studijavau keturis metus. Man buvo įdomu, kaip mikroląstelės įtakoja mūsų makropasaulį. Labai įsitraukiau, studijuodamas virusus. Kiekvienas atradimas buvo labai svarbus. Tačiau vėliau muzika laimėjo prieš mokslą.

Jūsų biografijoje rašoma, kad dar būdamas 12-os mėgote Bob Marley ir Michaelą Jacksoną – gana skirtingus atlikėjus. Gal dar parodytumėte Mėnulio žingsnelį? Juk buvote ir talentingas breiko šokėjas…

(Juokiasi.) Ne, niekada negalėčiau to padaryti taip, kaip Michaelas Jacksonas. Ir… aš džiaugiuosi tuo, kaip vystėsi mano karjera, kokie buvo mano pasirinkimai. Neturėčiau kito šanso pasiekti tiek žmonių.

Kartais klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad būtumėte geras pastorius. Deja, esate netikintis.

Taip? Ačiū. (Juokiasi.)

Kita religija, su kuria tampriai susijusios jūsų argentinietiškos šaknys – futbolas. Žiūrėjote čempionatą, sirgote už švedus ar argentiniečius?

Man patinka, kai žmonės nuoširdžiai įsitraukia į futbolą. Bet pats juo nelabai domiuosi. Vietoj to, kad vasarą sėdėčiau prie televizoriaus, mieliau pasimaudyčiau. Gal paskaityčiau knygą, pažaisčiau su vaiku. Nors kartais išpuola galimybė pasižiūrėti rungtynes. Pavyzdžiui, kai žaidė Švedija, poilsiavome su draugais, buvome išsinuomoję kotedžą. Žinoma, visi žiūrėjome futbolą.

Ar per vakarėlius namuose, glaustame draugų rate, išsitraukiate gitarą? Ar tam nėra nei laiko, nei noro?

Tiesą sakant, labai retai. Tam turiu koncertus, įrašų studiją. Kartais žmonės paprašo, bet… Man patinka išeiti su draugais, pasėdėti, paplepėti. Tačiau aš nesu trubadūras, kuris imtų gitarą.

Muzika jus nuvedė iki filmų: esate bendradarbiavęs su kino industrijos milžinais, jūsų sukurti garso takeliai skamba populiariuose serialuose, dirbote ir su Holivudo žvaigžde Benu Stilleriu, parašėte muziką jo filmui Slaptas Volterio Mičo gyvenimas. Kaip tai nutiko?

Iš pradžių turėjau mažesnių darbelių kine. Kai buvau pakviestas dirbti B. Stillerio projekte, su malonumu priėmiau tokią galimybę. Bet dabar norėčiau tęsti tai, ką visuomet dariau. Esu lėtas muzikos kūrėjas, o tai atima daug laiko.

Kiek lėtas? Reikia ne vienerių metų, kad gimtų gera daina? Ar kitąsyk sėdate ir pagavęs įkvėpimą parašote per savaitę?

Tai yra procesas. Esu nusprendęs dirbti valandą-dvi per dieną, užmetu eskizus. O paskui gali užtrukti metus, kol iš to kas nors išeis. Tiesą sakant, nedirbu non-stop, bet jei patenku į studijos nuotaiką, prasideda aktyvūs mėnesiai, kol viską pabaigiu. Šiuo metu jau turiu naujo albumo eskizus. Ruduo bus tas metas, kai eisiu į studiją.

Mes įpratę Švediją vadinti muzikos lopšiu. Ten stipri ir sunkiosios, ir pop muzikos industrija. Kodėl? Kuo prisodrintas tas Švedijos oras, kad muzikantams ten – tokie puiki terpė augti?

Gal psichologai geriau atsakytų. Bet man ir mano draugams svarbios visos detalės. Pirmiausia, turėti geras repeticijų erdves ir galimybę naudotis skirtingais instrumentais. Tarkime, aš galiu groti būgnais, ne tik gitara – tam pakanka vietos. Kitas dalykas – Švedijoje yra daugybė scenų, tinkamų mėgėjiškoms grupėms, ten pradedantieji muzikantai gali save išbandyti. Popkultūros infrastruktūra, kuri pradėjo vystytis su „ABBA“ ir „Roxette“, yra labai palanki ne tik atlikėjams, bet ir leidėjams, prodiuseriams – žmonėms, kurie dirba užkulisiuose. Švedijos vyriausybė investuoja į muziką. Be to, Švedija laisvai kalba angliškai, dėl to muzikos eksportas yra kur kas lengvesnis nei, tarkime, vokiečių ar ispanų atveju, kurie dažniau atlieka dainas savo kalba.

Jūs rašote muziką ir video žaidimams. Ar pats mėgstate juos?

Žaisti labai labai smagu, bet tai atima perdaug laiko, todėl pastaruoju metu žaidžiu retai. Kai buvau jaunesnis, buvau daug labiau apsėstas.

Dabar esate tėvas: ar būsite griežtas savo vaikui? Sakysite: „Jokių kompiuterių, jokių žaidimų,         valykis dantis ir eik miegot“? Ar būsite atlaidus ir leisite viską?

Na, truputį nubrėžti vaikams ribas, turėti limitų nėra blogai. (Šypsosi.) Daug girdėjau apie priklausomybę kompiuteriams. Taigi, nebūsiu tas, kuris nieko neleidžia – pažaisti su draugais visai smagu. Bet gyvenime viską reikia derinti, pamiksuoti.

Jau kelintą sykį šio pokalbio metu paminime laiką – didžiausią šių laikų deficitą ir galingiausią valiutą. Kaip įsisukus šioje karuselėje, kai gyvenimas toks greitas ir tempas toks aktyvus, nenusisukti sprando? Koks jūsų receptas?

Na, aš turiu savo kasdienę rutiną, į kurią stengiuosi įtraukti tai, dėl ko jausčiausi sveikas ir laimingas. Tarkime, pabėgioti porą kartų savaitėje. Kartais pamedituoti. Labai gerai, kad esu savo laiko šeimininkas, galiu nusistatyti savo darbo valandas pats. Turėti laiko – didžiulė privilegija. Bet aš turiu ir savo priklausomybių, apie kurias kalbėjome. Žmonės gali būti priklausomi nuo Instagramo. Aš – nuo podcast‘ų, visada išėjęs pasivaikščioti jų klausausi.

Festivaliai yra gera vieta švęsti gyvenimą, neskaičiuojant nei valandų, nei metų. Beje, ar jaučiate skirtumą tarp to, kai festivalyje tau – 18-a, 28-eri ir 38-eri?

Ko gero, tai priklauso nuo paties festivalio. Man beveik 40. Spėju, „Galapaguose“ priklausysiu vyresnei auditorijai.

Savo 40-metį švęsite iškart po „Galapagų“. Rengsite vakarėlį ar vengsite jubiliejinių iškilmių?

Na, taip – aš mėgstu vakarėlius, bet nesu tas, kuriam būtina švęsti. Matysime.

O ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie atvyks į festivalį dėl jūsų?

Labai laukiu, kada jiems galėsiu pagroti. Jei galiu padaryti, kad jie klausytų ir mėgautųsi – tegul taip ir bus!

Ačiū už pokalbį ir iki susitikimo jau šį savaitgalį Zarasuose, festivalyje „Galapagai“.

Nespėjantys ar negalintys atvykti į festivalį nuo pradžių, gali įsigyti tik šeštadienio, liepos 28-osios bilietą ir pasiklausyti J. Gonzalez‘o ir daugybės kitų šaunių atlikėjų gyvai. Bilietus platina galapagai.lt

Parašykite komentarą